Į konferenciją Vilniuje atvyksianti psichologė Javakhishvili: hibridinis karas Gruzijoje agresyvėja

Jana D. Javakhishvili Donskio konferencijoje 2024 m. | Jonas Petronis

Autoritarizmas auga – taip skelbia kasmet Andrejaus Sacharovo vardo konferenciją aktualiausiomis žmogaus teisių temomis rengiantis VDU Andrejaus Sacharovo centras. Konferencija „Authoritarianism on the Rise“ vyks gegužės 21–22 d. LDK Valdovų rūmuose ir šįsyk telkia dėmesį į naujausias ir daugiausiai nerimo keliančias autoritarizmo apraiškas visame pasaulyje. Renginyje dalyvaus ir Gruzijos psichologijos profesorė Jana D. Javakhishvili, kurios pranešimas pradės antrosios dienos programą. Ji taip pat dalyvaus ir panelinėje diskusijoje apie atsparią pilietinę visuomenę.

Jana D. Javakhishvili dirba Ilijos valstybiniame universitete Tbilisyje, Gruzijoje. Jos tyrimai sutelkti į psichinę sveikatą ginkluoto konflikto ir politinės priespaudos kontekste. Ji aktyviai dalyvauja Federacijos Pasaulinė psichiatrijos iniciatyva (FGIP) projektuose, kuriančiuose psichinės sveikatos priežiūros mechanizmus įvairiose karo ir politinės priespaudos paveiktose šalyse.

Konferencija „Authoritarianism on the Rise“ yra jau 16-oji Andrejaus Sacharovo vardo konferencija, ji vyks Vilniuje, yra nemokama, bet būtina užsiregistruoti čia.

Artėjant renginiui kviečiame skaityti interviu su psichologijos profesore Jana D. Javakhishvili, kuri pasakoja apie agresyvėjantį hibridinį karą, pasikeitusį šalies kursą, baudas kartvelams už mažiausius nusižengimus ir vis labiau plintantį išmoktą bejėgiškumą.

– Dalyvausite Sacharovo konferencijoje jau ne pirmą kartą. Nemažai kalbate apie tai, kas vyksta Ukrainoje ir kas vyksta Gruzijoje. Kaip paprastai nupasakotume dabartinę situaciją Jūsų šalyje lietuviams, kurie jos taip aktyviai neseka?

– Gruzija yra šalis, kurioje vyksta konfliktas. Tai šiek tiek primena Ukrainą: Ukrainoje karas tęsiasi jau daugiau nei ketverius metus, tačiau dar prieš tai, 2014 m., buvo aneksuota didelė Rytų Ukrainos dalis. Panašiai ir Gruzijoje nuo 1990-ųjų pradžios turime Rusijos kurstomus tarpetninius politinius konfliktus (dabar jie yra įšaldyti) ir atvirą karą su Rusija 2008 m. Panašūs scenarijai kaip Donecke ir Luhanske vyksta ir pas mus. Rusija paskelbė du mūsų regionus – Abchaziją ir Pietų Osetiją – „nepriklausomomis valstybėmis“. Iš tiesų – tai yra Rusijos okupuotos teritorijos. 20 proc. Gruzijos teritorijos yra okupuota Rusijos, o tuo pačiu metu hibridinis karas vyksta be pertraukos.

Rusija bando atkurti Rusijos imperiją, ir kiekvienas, kuris dabar stebi Rusiją, gerai mato šį bandymą; o priemonės tai pasiekti yra ir atviri karai, bet dar labiau – hibridinio karo operacijos.

– Koks tas hibridinis karas?

– Sakyčiau, kad beveik daugumoje pasaulio šalių vyksta Rusijos hibridinis karas. Rusijos informacinio ir psichologinio karo tyrinėtojai įvairiuose leidiniuose (vadovėliuose, enciklopedijose) šį hibridinį karą vadina „radiacijos karu“. Tai reiškia, kad šalis, prieš kurią jis vykdomas, to nepastebi. Tai kaip radiacija: nekvepia, nesijaučia, nematoma, bet apsvaigina. Baltijos valstybėse yra daug puikių specialistų, kurie yra Rusijos hibridinio karo ekspertai ir apie tai rašo.

Gruzijoje šis hibridinis karas pastaraisiais metais tapo agresyvesnis, o nuo 2023 m. įvyko staigus posūkis nuo provakarietiško ir euroatlantinės integracijos kurso link prorusiško integracijos kurso. Tai įvyko per seriją teisės aktų pakeitimų (įskaitant Rusijos parengtą įstatymą dėl užsienio agentų). Šie teisės aktų pakeitimai Gruzijoje vis dar vyksta ir iš tiesų smaugia demokratiją, pilietinę visuomenę, žodžio laisvę bei varžo pagrindines žmogaus teises.

Dramatiški ir netgi tragiški pokyčiai iki 2023 m. buvo įvedami palaipsniui, ir jie buvo matomi tiems, kurie turėjo patirties Rusijos hibridinio karo srityje, tačiau, deja, ankstyvojo įspėjimo ir prevencijos sistema neveikė, ir mes atsidūrėme labai sudėtingoje situacijoje.

Kai 2024 m. Gruzijos vyriausybė oficialiai sustabdė euroatlantinės integracijos procesą, daug žmonių išėjo protestuoti. Tačiau gruodžio mitingai buvo žiauriai išsklaidyti, valdžios elitui naudojant kankinimus ir nežmoniškus metodus. Žmonės buvo įkalinti, o valstybės represijos nuo tada vyksta sparčiu tempu. Šiandien žmogus gali būti suimtas už tai, kad stovi ant šaligatvio. Vien už tai. Žmonės taip pat patiria ekonominį terorą – taikomos 5000 larių (apie 1600 eurų) baudos, kurios daugiau nei tris kartus viršija vidutines mėnesines pajamas, už tą patį „pažeidimą“ – stovėjimą ant šaligatvio. Tai taip pat yra ekonominio teroro forma – siekiant ugdyti išmoktą bejėgiškumą (kai žmogus atsisako imtis kokių nors veiksmų, nes nemano, kad yra pajėgus pakeisti esamą situaciją – kaip buvo Sovietų Sąjungoje – red.). Šiuo metu turime daugiau nei 120 sąžinės kalinių (taip Gruzijoje vadinami žmonės nuteisti už absurdiškiausius smulkius dalykus – red.). Viskas, kas buvo sukurta šalyje per nepriklausomybės metus, visi pasiekimai yra naikinami. Šiuo metu buvo įvesta vadinamoji aukštojo mokslo „reforma“, kuri iš tikrųjų siekia atitolinti Gruzijos aukštojo mokslo sistemą nuo Bolonijos proceso (ir Vakarų) bei sunaikinti universitetų akademinę nepriklausomybę.

– Kodėl Gruzijoje stiprėja autoritarizmas? Kaip jį galima sustabdyti? Kaip vertinate Gruzijos situaciją bendrame kontekste?

– Artėjimas link autoritarizmo vyksta daugelyje pasaulio šalių, įskaitant Jungtines Amerikos Valstijas. Tai vienu metu vykstantys procesai – priešiškumas kitaminčiams, dešiniųjų politinių jėgų stiprėjimas, antidemokratiniai posūkiai. Taigi, Gruzija nėra išimtis, ypač – atsižvelgiant į Rusijos bandymus atgaivinti imperiją ir vėl kolonizuoti buvusias kolonijas. Rusija nuo 2012 m. daro didelę įtaką mūsų politiniam kraštovaizdžiui. Šis slydimas link autoritarizmo ar net totalitarizmo yra vienas iš hibridinio karo padarinių. Viena iš hibridinio karo operacijų Gruzijoje buvo daugelio suinteresuotųjų šalių – menininkų, mokslininkų, muzikantų ir kt. – papirkinėjimas, kurį vykdė partijos „Gruzijos svajonė“ lyderis – magnatas, sukaupęs savo kapitalą Rusijoje. Tos suinteresuotosios šalys gaudavo vadinamąją „Ivanishvili pensiją“ ir tylėjo apie visus žingsnius link Rusijos ir prieš Vakarus. Būtent dėl to neveikė išlikimo instinktas ir nebuvo pastebėti pirmieji ženklai, kad šalis nukrypsta nuo konstitucinio kurso. Tai, visų pirma, yra moralinė katastrofa, kurią palengvino Rusijos hibridinio karo operacijos.

– Atsižvelgiant į autoritarizmo stiprėjimą, užsienio agentų įstatymą ir apribojimus daugeliui organizacijų, kaip tai veikia visuomenę, psichinę sveikatą ir pasitikėjimą vienas kitu Gruzijoje?

– Žmonės gyvena nuolat veikiami Rusijos propagandos, taip pat antidemokratinių priemonių: baudų, įkalinimo ar represijų už menkiausius veiksmus. Tai, aišku, daro poveikį psichinei sveikatai – žmonių nelaimingumo lygis yra aukštas; auga nerimas, baimė, didėja išmoktasis bejėgiškumas. Visa tai yra moraliai žalinga.

Socialinis pasitikėjimas yra susilpnintas, visuomenė susiskaldžiusi, atsiranda pakartojimų ir smurto kultūra – kaip visur, kur Rusija bando daryti įtaką – tai yra jų priemonės.

– Ko tikitės iš Sacharovo konferencijos, kuri jau gegužės 21-22 dienomis vyks Vilniuje?

– Man labai patinka Sacharovo konferencijos; tai nėra didelio masto renginys. Tai konferencija, kurioje visi susitinka, susipažįsta, išklauso vieni kitus ir kartu apmąsto aktualius klausimus. Laukiu to – kad būtų sukurta erdvė bendrai refleksijai ir diskusijai apie esminius klausimus.

Deja, šiuolaikiniame pasaulyje sociopolitinė patologija tapo normalu, todėl labai reikia apmąstyti šiuos tiek globalius, tiek vietinius iššūkius. Tai ypač svarbu dabar, nes visas pasaulis yra chaoso būsenoje. Turime kartu galvoti apie galimus išgydymo būdus.

16-oji Andrejaus Sacharovo vardo konferencija „Authoritarianism on the Rise“ vyks gegužės 21-22 dienomis LDK Valdovų rūmuose.